JT Neįgaliųjų teisių konvencija įpareigoja šalinti vaikų su negalia diskriminaciją, atskirtį ir įtraukti juos į visų pakopų ugdymo procesą. UNESCO kviečia šalis įdiegti įtraukiojo ugdymo požiūrį į švietimo politikos struktūras, įgyvendinimą, stebėseną bei vertinimą, kas leistų greičiau pasiekti „Švietimo visiems“ tikslus. Užtikrinti įtraukų ir lygiateisį švietimą ragina JT darnaus vystymosi darbotvarkė.

Šių metų birželio 30-ąją Seimas priėmė Švietimo įstatymo pakeitimus. Nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. specialiųjų poreikių turintys mokiniai, kaip ir visi kiti, galės lankyti pasirinktą bendrosios paskirties mokyklą, o mokyklos nebegalės atsisakyti jų priimti. Savivaldybės ir mokyklos turi pasiruošti, kad visiems vaikams būtų sukurtos visos tam reikalingos sąlygos. LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nurodo, kad įstatymo pakeitimams įgyvendinti 2021–2024 m. iš valstybės biudžeto reikėtų skirti apie 173 mln. eurų. Naujiems mokinio padėjėjų, švietimo pagalbos specialistų etatams ir kitoms priemonėms, kurios mokyklose užtikrintų sąlygas sėkmingai įtraukčiai, jau 2021 m. Vyriausybė žada skirti daugiau nei 28 mln. eurų.

Norint  įgyvendinti  visas įtraukiojo ugdymo nuostatas, pirmiausia turime turėti aiškią viziją, kaip sieksime pokyčių. Joje turi atsispindėti šie esminiai įtraukiojo ugdymo reikalavimai:

1. Užtikrintas prieinamumas.
2. Užtikrintas reikiamas specialistų skaičius, parengti mokyklų pedagogai ir visas personalas.
3. Veiksmingai pritaikytos ugdymo programos ir mokymo būdai.
4. Suformuotos visos mokyklos bendruomenės teigiamos nuostatos.
5. Vykdoma nuolatinė stebėsena.

Kokias kliūtis turime įveikti norėdami sėkmingai įgyvendinti šias nuostatas. Turint reikiamą finansavimą, nesudėtinga užtikrinti prieinamumą: pritaikyti mokyklos aplinką ir patalpas, pasirūpinti specializuota kompiuterine ir kita įranga, mokymo priemonėmis. Svarbu išmokti tomis priemonėmis naudotis. Šiuo metu didelė problema – specialistų trūkumas. Ypač trūksta psichologų ir specialiųjų pedagogų. Kaip teigia LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai, norint maksimaliai įvykdyti reikalavimus, ugdymo įstaigose papildomai reikėtų per 6 tūkst. specialistų ir mokytojų padėjėjų. Ypač  jų poreikis jaučiama regionuose, kur vienas specialistas priverstas dirbti keliose įstaigose. Dideli krūviai daro neigiamą įtaką darbo kokybei, neretai patiriamas perdegimo sindromas. Per vieną akimirką jų neatsiras, todėl norint pritraukti šiuos specialistus, teks ieškoti papildomų priemonių – adekvačių atlyginimų, patrauklių studijų programų, palankių darbo sąlygų, galimybės tobulintis, vykti į stažuotes, dalyvauti supervizijose ir kt.

Viena iš svarbiausių problemų, su kuriomis susiduriame – lėta požiūrio į specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius kaita ir nepakankama mokytojų kvalifikacija specialiojo ugdymo srityje. Būtent mokytojų požiūris yra vienas iš svarbiausių veiksnių įgyvendinant įtraukųjį ugdymą. Prieš porą metų Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras atliko socialinių pedagogų veiklos sąlygų analizę, kuri parodė, kad vis dar trūksta vaikų specialiųjų ugdymosi poreikių, raidos ir elgesio sutrikimų vertinimo instrumentų, metodikų. Mokymų įtraukties tema organizuojama nemažai, tačiau ar gautos žinios bei metodikos veiksmingai panaudojamos? Girdime, kad pedagogams trūksta žinių apie darbą su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais, ne visada pavyksta suvaldyti krizines situacijas tiek pamokų metu, tiek neformalioje aplinkoje, neretai pamirštami gabūs vaikai, kuriems taip pat reikia dėmesio, kaip ir specialiųjų poreikių vaikams.  Tam, kad ugdymo procese nė vienas vaikas neliktų atskirtyje, reikalingos aukštos pedagogų kompetencijos, kvalifikuoti Vaiko gerovės komisijos specialistai. Labai svarbu laiku ir tiksliai nustatyti pagalbos ir paslaugų reikmes, siekiant sudaryti vaikui optimaliausias ugdymo(si) sąlygas. Kuo anksčiau bus identifikuotos problemos ir laiku pradėta teikti pagalba, tuo sėkmingesnė bus įtrauktis. Kvalifikaciją būtina tobulinti ne tik švietimo pagalbos specialistams, bet ir dalykininkams, kurių pamokose vaikai praleidžia daugiausiai laiko. Būtina kelti reikalavimų kartelę mokytojų padėjėjams, kurie turėtų turėti pedagoginį išsilavinimą ir gauti tokį patį atlyginimą, kaip mokytojas. Bazinės pedagoginės bei psichologinės žinios reikalingos ir ikimokyklinių įstaigų auklėtojų padėjėjams, kurie taip pat daug laiko praleidžia su vaikais. Mokymai įtraukties tema būtini visai mokyklos bendruomenei – nuo vairuotojo iki vadovo.

Lankantis Izraelio ugdymo įstaigose, atkreipėme dėmesį į tai, kad pedagogų kvalifikacija, investicijos į žmogiškuosius išteklius – šios šalies švietimo prioritetas. Ten orientuojamasi į  praktinius mokymus, o studijų programose daug dėmesio skiriama pačiai praktikai, akcentuojama ugdymo proceso stebėsena. Į tai būtina atkreipti dėmesį ir Lietuvai, kurioje tiek praktinis pasirengimas, tiek stebėsena vis dar nesulaukia deramo dėmesio. Švietimo stebėsenos trūkumus 2016 m. nustatė Valstybės kontrolė, apie tai, kad mūsų šalyje labai silpnai išplėtota kokybės kultūra visais švietimo lygmenimis, pažymima ir Valstybinėje švietimo 2013–2022 metų strategijoje.

Auginančių specialiųjų poreikių vaikus tėvų organizacijos nurodo, kad šeimos patiria daug psichologinių, socialinių ir ekonominių sunkumų, susiduria su stresu, neigimu, patiriama atskirtis, skurdas, skyrybos. Savivaldybėse būtina intensyviai dirbti ne tik su vaikais, bet ir su jų šeima: laiku suteikti reikiamą pagalbą, užtikrinti informacijos sklaidą, teikti konsultacijas ir turėti išvystytą paslaugų tinklą. Deja, bet dėl paslaugų trūkumo regionuose daugeliui tėvų vaikus tenka vežioti į didmiesčius. Į pagalbą gali ateiti NVO sektorius, kuris įgyvendina įvairius projektus, susijusius su įtraukties didinimu, pagalbos šeimoms teikimu, darbu su vaikais ir t.t.  

Ugdymo įstaigos daugelį metų susiduria su bendradarbiavimo sunkumais su tėvais (dėl nežinojimo, nepakankamos socialinės brandos, nesusikalbėjimo, požiūrių skirtumo). Būtina ieškoti patrauklių darbo su tėvais formų, palaikyti ryšį su nevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis su šeimomis, vaikais, dalintis gerąja patirtimi su kolegomis iš kitų mokyklų. Darbo su tėvais formos gali būti įvairios: tėvų dienos, bendrų tėvų ir mokytojų organizacijų kūrimas, bendros (tėvų, mokinių ir mokytojų) konferencijos,  išvykos į gamtą, stovyklos, mokyklėlės tėvų psichologinei ir specialiajai pedagoginei kompetencijai ugdyti, tėvų savanorystė neformaliose veiklose ir netgi galimybė tėvams, kaip laikiniems mokytojams, vesti pamokas (ypač pradinėse klasėse), kai mokytojas suserga ar reikia trumpam išvykti.

Besikeičianti mokykla turėtų puoselėti tarpusavio paramos kultūrą, mokyklos bendruomenės santykius, vadovautis bendrai priimtomis vertybėmis, lankstumo, atsakomybės ir bendradarbiavimo principais. Įtraukties sėkmė labai priklauso nuo visos mokyklos bendruomenės pasiruošimo bei mokytojų veiklos klasėje, nuo jų kompetencijų (žinių, įgūdžių), gebėjimo suvaldyti krizines situacijas, motyvacijos, patirties, tačiau svarbūs ir kiti veiksniai – visos mokyklos bendruomenės požiūris, vietos valdžios parama, tarpinstitucinis bendradarbiavimas, finansavimas.  

JT Neįgaliųjų teisių konvenciją ratifikavome prieš 10 metų. Joje nurodyta, jog valstybės, Konvencijos šalys, įsipareigoja imtis neatidėliotinų, veiksmingų ir atitinkamų priemonių, kad šviestų visuomenę neįgaliųjų padėties klausimais ir ragintų gerbti neįgaliųjų teises ir orumą, visose gyvenimo srityse kovotų su stereotipais, prietarais ir ydinga praktika, susijusia su neįgaliaisiais, įskaitant dėl lyties ir amžiaus, didintų informuotumą apie neįgaliųjų gebėjimus ir pasiekimus. 2016 m. Valstybės kontrolės nustatė, kad nevykdomos tolerancijos neįgaliesiems didinimo priemonės savivaldybėse ir švietimo srityje. Siekiant mažinti neįgalių mokinių ir jų šeimos narių socialinę atskirtį ir skatinti visuomenės toleranciją neįgaliesiems, turėtume numatyti visuomenės tolerancijos didinimo priemones švietimo srityje. Savivaldybės turėtų į veiklos planavimo dokumentus įtraukti ir įgyvendinti priemones, susijusias su  visuomenės tolerancijos neįgaliesiems didinimu savivaldos mastu. Ugdymo įstaigoms būtina įtraukti į šį procesą mokinių šeimos narius, vietos bendruomenes, nevyriausybines organizacijas.

Pokyčiai pirmiausiai turi įvykti kiekvieno galvose ir prasidėti nuo požiūrio, kultūros bei mokymosi būti kartu. Tam reikia daug laiko ir nuolatinio intensyvaus darbo. Visas kliūtis įveiksime, jei imsimės lyderystės ir turėsime aiškią viziją nuosekliai link jos eisime. Turint milijonus, bet neturint vizijos, pinigai mažai ką tepakeis.

Kristina Paulikė
Edukologė, VšĮ Švietėjiškų iniciatyvių centro direktorė
Asociacijos „Tėvai švietimui“ pirmininkė