Patyčios ir nuolatiniai konfliktai mokykloje nėra pavieniai elgesio „nukrypimai“. Tai signalai apie santykių, emocinio saugumo ir bendruomenės kultūros būklę. Nors dažnai dėmesys sutelkiamas į konkrečius incidentus, veiksminga prevencija prasideda gerokai anksčiau – kasdienėje mokyklos rutinoje, bendravimo tonuose ir suaugusiųjų laikysenoje.

Patyčios – ne tik apie „blogą elgesį“

Svarbu suprasti, kad patyčios retai kyla iš niekur. Dažniausiai jos susiformuoja ten, kur:

• trūksta aiškių ribų ir vertybių; 
• vaikai neturi pakankamai emocinių ir socialinių įgūdžių; 
• normalizuojamas menkinimas, pašaipos ar „juokavimas kito sąskaita“; 
• suaugusieji reaguoja nenuosekliai arba pavėluotai. 

Patyčios – tai galios santykis. Jos stiprėja tada, kai viena pusė jaučiasi nebaudžiama, o kita – neapsaugota.

Konfliktas ir patyčios – ne tas pats

Prevencijoje itin svarbu atskirti konfliktą nuo patyčių. Konfliktas – tai nesutarimas tarp lygių pusių, kuris gali tapti mokymosi galimybe. Patyčios – sistemingas, pasikartojantis kito asmens žeminimas, kai jėgų pusiausvyra aiškiai nevienoda.

Kai kiekvienas konfliktas traktuojamas kaip patyčios, vaikai neišmoksta spręsti nesutarimų. Kai patyčios vadinamos „konfliktu“, auka lieka be realios apsaugos. Todėl prevencija prasideda nuo teisingo situacijų įvardijimo.

Emocinis saugumas – pagrindinė prevencijos sąlyga

Mokyklos, kuriose patyčių mažiau, dažniausiai pasižymi ne griežtesnėmis bausmėmis, o stipresniu emociniu saugumu. Tai aplinka, kurioje:

• mokiniai nebijo kalbėti apie sunkumus; 
• klaidos nėra viešai išjuokiamos; 
• skirtumai (išvaizdos, gebėjimų, nuomonių) nėra laikomi silpnumu; 
• suaugusieji reaguoja ramiai, bet aiškiai. 

Vaikas, kuris jaučiasi saugus, rečiau tampa tiek patyčių iniciatoriumi, tiek pasyviu stebėtoju.

Suaugusiųjų vaidmuo: daugiau nei reagavimas

Patyčių prevencija nėra vien socialinio pedagogo ar psichologo atsakomybė. Ji prasideda klasėje ir koridoriuje – ten, kur kasdien bendrauja mokytojai su mokiniais. Mokytojo laikysena siunčia labai aiškias žinutes:

• ar menkinimas toleruojamas; 
• ar stipresnis gali dominuoti; 
• ar silpnesnis bus apgintas. 

Net ir nereikšminga, laiku pasakyta pastaba gali sustabdyti patyčių grandinę. Lygiai taip pat nereagavimas gali tapti tylia pritarimo forma.

Mokiniai – ne tik problema, bet ir sprendimo dalis

Veiksminga prevencija įtraukia pačius mokinius. Kai vaikai mokomi:

• atpažinti patyčias; 
• suprasti savo atsakomybę kaip stebėtojų; 
• saugiai pranešti apie problemas; 
• padėti vieni kitiems neeskaluojant situacijų. 

Prevencija – tai procesas, ne vienkartinė akcija

Vienkartinės paskaitos ar kampanijos turi ribotą poveikį, jei jos neįsilieja į kasdienį mokyklos gyvenimą. Tvari patyčių ir konfliktų prevencija reiškia:

• nuoseklias taisykles ir jų laikymąsi; 
• bendrą mokytojų susitarimą; 
• reguliarų grįžtamąjį ryšį mokiniams; 
• bendradarbiavimą su tėvais, orientuotą į sprendimus, o ne kaltinimus.
  

Prevencija veikia tada, kai vaikas aiškiai žino: problema bus išgirsta, o ne ignoruota.

Patyčių ir konfliktų prevencija mokykloje prasideda ne nuo draudimų, o nuo santykių kultūros. Tai kasdienis darbas, kuriame svarbus kiekvieno suaugusiojo pavyzdys, nuoseklumas ir gebėjimas reaguoti laiku. Mokykla, kuri kuria saugią aplinką, ne tik mažina patyčių skaičių, bet ir ugdo brandesnius, empatiškesnius žmones.