Neįgaliųjų teisių konvencijos stebėsenos ataskaitos rodo, kad Lietuva vis dar atsilieka įgyvendinant negalią turinčių žmonių teises. Pasak VšĮ Švietėjiškų iniciatyvų centras direktorės Kristinos Paulikės, dėl tokios situacijos yra atsakingi ne tik politikai, bet ir visa visuomenė. „Kad situacija sparčiau keistųsi, iš esmės reikia nedaug – gerinti visuomenės supratimą apie negalią, savivaldybėse atsisakyti formalaus požiūrio į aplinkos prieinamumo ir universalaus dizaino reikalavimus, konsultuotis su neįgaliųjų organizacijomis, jas aktyviai įtraukiant į projektavimo, stebėsenos procesus“, – teigia K. Paulikė.
2019 m. lapkričio–gruodžio mėn. VšĮ Švietėjiškų iniciatyvų centras Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva įvairiuose Lietuvos regionuose vykdė šviečiamąją kampaniją, kurios metu su vietos politikais, specialistais, nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių atstovais, visuomene aptarė Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, negalią turinčių žmonių situaciją, akcentavo aplinkos pritaikymo, sveikatos, švietimo, socialinių paslaugų plėtros, kultūros ir informacijos prieinamumo ir kt. aktualius klausimus
Pagrindinės JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos pristatytos 10-yje savivaldybių tarybų, 10-yje bendruomeninių organizacijų tarybų ir 15-oje įvairių renginių, skirtų darbdaviams, architektams, švietimo, sveikatos, kultūros ir kt. sričių specialistams, bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų atstovams. 35- iuose pristatymuose dalyvavo daugiau nei 950 asmenų.
Pristatant svarbiausius konvencijos straipsnius pateikta realios situacijos analizė, remiantis Neįgaliųjų socialinės integracijos veiklos rezultatų ir JT Neįgaliųjų teisių konvencijos, jos fakultatyvaus protokolo 2018 m. stebėsenos ataskaitos duomenimis bei kitais šaltiniais. Kalbėta ne tik apie aktualiausias problemas, bet ir apie jų sprendimo būdus.
Aplinkos pritaikymui – universalaus dizaino principai
Fizinės aplinkos prieinamumas įvairias negalias turintiems žmonėms yra viena iš pagrindinių sąlygų, didinančių neįgaliųjų galimybes savarankiškai patekti į statinius ir patalpas bei pasinaudoti reikiamomis paslaugomi. Lietuvos nacionaliniai įstatymai įpareigoja užtikrinti statomų ir renovuojamų visuomeninių pastatų prieinamumą, kurių didelė dalis statyti tada, kai tokių reikalavimų nebuvo. Dažnu atveju net ir renovuoti, o retais atvejais net naujai statomi pastatai nepakankamai pritaikomi judėjimo sunkumų turintiems asmenims. Be to, viešosios erdvės turi būti pritaikytos ne tik judantiems vežimėliais, bet ir neregiams, silpnaregiams, klausos negalią turintiems žmonėms.
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atliktas tyrimas rodo, kad Lietuvoje yra dar daug nepritaikytų viešųjų įstaigų. Pavyzdžiui, turintiems judėjimo negalią nepritaikyta 36 proc., turintiems regėjimo negalią – 73 proc. bendrojo lavinimo mokyklų. Nepakankamai pritaikytos ir aukštosios bei profesinės mokyklos – 21 proc. jų nelaukia judėjimo, 43 proc. – regėjimo negalią turinčių žmonių. Sveikatos priežiūros įstaigos nepasiekiamos 13 proc. neįgaliųjų vežimėliais judančių ir beveik 75 proc. turintiems regos negalią. Liko dar daug nepritaikytų seniūnijų, socialinės paramos skyrių, teismų, policijos komisariatų. Beveik penktadalis kultūros įstaigų taip pat dar nepasiekiamos judantiems vežimėliais ir beveik pusė – turintiems regos negalią.
Regionuose vis dar mažai žinoma apie universalų dizainą (aplinkos ir gaminių projektavimas ir gamyba tokiu būdu, kad jie tinkami naudotis visiems asmenims ko platesniu mastu), jo praktinio pritaikymo naudą ir apie tai, kad š. m. lapkričio 4 d. patvirtintas naujas „Statybos techninis reglamentas STR 2.03.01:2019. Statinių prieinamumas“. Pasak K. Paulikės, su universalaus dizaino principais visuomenė susipažinusi ten, kur aktyvios nevyriausybinės organizacijos, atsakingos ir rūpestingos Socialinės paramos skyrių komandos, politikai. „Svarbu pabrėžti, kad prieinamumo problemų galima išvengti arba gerokai jas sumažinti pasirenkant racionalų ir nebūtinai brangų universalų dizainą, kuris būtų tinkamas ir patogus visiems“, pabrėžia K. Paulikė.
Aplinkos prieinamumas – tik viena iš sąlygų neįgaliesiems savarankiškai ir lygiai su kitais dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse. Būtina siekti, kad ir informacija būtų prieinama bet kokią negalią turintiems asmenims, kad jie galėtų naudotis prieinamais komunikacijos būdais, įskaitant gestų kalbą, Brailio raštą, lengvai suprantamo teksto rašymą.
Socialines paslaugas planuoti – būtina
Susitikimuose išryškėjo, jog savivaldybėse stinga socialinių paslaugų ir informacijos apie jas. Šių paslaugų tikslas – sudaryti sąlygas negalią turinčiam asmeniui ir jo šeimai ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį. Savivaldybėse vis dar trūksta paslaugų šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus iki 18 m.
Pasak K. Paulikės tokios situacijos priežastys – įvairios: socialinei sričiai skiriamas nepakankamas finansavimas, trūkumų turi teisminė bazė, o paslaugas teikiančios neįgaliųjų nevyriausybinės organizacijos yra per silpnos, jos ne visada pajėgios teikti kokybiškas paslaugas, neturi specialistų, sugebančių rengti didesnius projektus.
Be to ypač svarbu teisingai įvertinti paslaugų poreikį, tačiau Valstybės kontrolės duomenimis sudarinėjant planus dažniausiai remiamasi praėjusių metų faktiškai teiktų paslaugų duomenimis, o gyventojų ir (ar) juos atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų apklausiama tik 10-yje savivaldybių. Dėl to neužtikrinama, kad į socialinių paslaugų planus būtų įtraukti tikrieji gyventojų poreikiai, bet asmenys, turintys negalią ir jų artimieji mažai informuojami apie paslaugas, kurias galėtų gauti.
„Jei šie asmenys nesikreips su prašymu teikti naujas paslaugas, savivaldybės galės jų ir neplanuoti, teigdamos, jog nėra poreikio. Poreikį būtina sukurti oficialiais prašymais ir raštais, į kuriuos savivaldybės būtų priverstos atsakyti. Tam reikia, kad potencialūs paslaugos gavėjai žinotų apie paslaugos gavimo galimybes. Savivaldybės privalėtų ne tik atsakyti pareiškėjams apie prašomų socialinių paslaugų suteikimo galimybes, tačiau ir tuos prašymus registruoti ir įtraukti vertinant paslaugų poreikį“, teigia K. Paulikė.
Būtina keisti požiūrį
Nors JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 19-ajame straipsnyje įtvirtinta negalią turinčio asmens teisė gyventi savarankiškai ir būti įtrauktam į visuomenę, Žiežmarių ir kitos panašios istorijos rodo, kad bendruomenės nėra pasiruošusios priimti intelekto ir psichikos sutrikimų turinčius asmenis. Neįgalieji vis dar susiduria su visuomenės abejingumu, klaidingais stereotipais apie negalią. Neįgaliuosius (tiek suaugusius, tiek vaikus) bendruomenės pamiršta, nekviečia į renginius, neįtraukia į veiklas ir net nežino, kaip jie gyvena. Daugiausiai neigiamų stereotipų susiję su intelekto ir psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis.
Neigiamos darbdavių nuostatos į negalią – tik viena iš priežasčių, kodėl šalyje dirba tik 27 proc. darbingų neįgaliųjų. K. Paulikė sako, kad situacija darbo rinkoje didele dalimi priklauso ir nuo neįgaliųjų profesinio pasirengimo atlikti viena ar kitą darbą (neįgaliųjų profesinis pasirengimas ir išsilavinimas yra žemesnis lyginant su visų kitų asmenų), neįgaliųjų pasitikėjimas savimi bei gebėjimas parodyti savo gerąsias savybes. Vis dėlto daugėja darbdavių, kuriems nesvarbu, ar žmogus turi negalią, jiems svarbi žmogaus kvalifikacija, pasirengimas, motyvacija dirbti.
Visuomenės požiūrį būtina keisti organizuojant veiksmingą visuomenės švietimo politiką, pasitelkiant žiniasklaidą. Ypač didelis dėmesys turėtų būti skiriamas vaikų ir moksleivių švietimui. Neigiamą nuomonę apie neįgaliuosius gali padėti keisti ir patys neįgalieji, jiems atstovaujančios organizacijos. Ilgas, bet veiksmingas kelias – požiūrio ir nuostatų formavimas vaikystėje – šeimoje, ugdymo įstaigose ir kitur.
Sigita Inčiūrienė
