Šiuolaikinė mokykla vis dažniau susiduria su poreikiu užtikrinti įtraukųjį ugdymą ir sudaryti sąlygas kiekvienam mokiniui mokytis pagal savo galimybes. Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai mokykloje nėra išimtis – jie yra bendruomenės dalis, turinti teisę į saugią, supratingą ir jų poreikius atitinkančią mokymosi aplinką.

Vis dėlto praktika rodo, kad vienodi metodai ir universalūs sprendimai retai būna veiksmingi. Nors pedagogai remiasi moksliniais tyrimais, specialistų rekomendacijomis, pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) išvadomis ir individualiais ugdymo planais, realus darbas su specialiųjų poreikių mokiniu dažnai vyksta dinamiškai – „čia ir dabar“, kasdienėse mokyklos situacijose.

Mokslinis pagrindas – svarbus, bet nepakankamas

Šiuolaikinė specialioji pedagogika remiasi daugybe mokslinių tyrimų apie įvairius raidos ir mokymosi sutrikimus – autizmo spektro sutrikimą, dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimą (ADHD), mokymosi sutrikimus, kalbos raidos sunkumus, emocijų ir elgesio problemas.

Mokslininkai pabrėžia keletą bendrų principų, kurie dažniausiai padeda mokiniams:

• struktūruota ir prognozuojama aplinka;
• aiškios taisyklės ir veiklų seka;
• vizualinės priemonės;
• užduočių skaidymas į mažesnius žingsnius;
• nuoseklus ir konstruktyvus grįžtamasis ryšys;
• emocinio saugumo užtikrinimas.

Tačiau neuromokslas ir raidos psichologija rodo, kad žmogaus smegenys yra labai individualios, o mokymosi procesas priklauso nuo daugybės veiksnių – emocijų, socialinės aplinkos, santykio su mokytoju, ankstesnės patirties ir net momentinės savijautos.

Todėl tas pats metodas vienam mokiniui gali būti veiksmingas, o kitam – neveiksmingas ar net žalingas.

Kiekvienas vaikas – unikalus mokymosi pasaulis

Net mokiniai, turintys tą pačią diagnozę, gali labai skirtis.

Pavyzdžiui:

• vienas autizmo spektro mokinys gali puikiai dirbti pagal griežtą struktūrą,
• kitas gali jaustis įsitempęs ir geriau mokytis lankstesnėje aplinkoje;
• vienam ADHD turinčiam mokiniui padeda galimybė judėti,
• kitam – aiškiai apibrėžtos darbo ribos.

Todėl specialiojo ugdymo praktikoje vis dažniau akcentuojama individualaus mokinio pažinimo svarba. Pedagogas tampa ne tik žinių perteikėju, bet ir stebėtoju, analitiku bei kūrybišku problemų sprendėju.

Mokinio pažinimas kasdienėse mokyklos situacijose

Vienas svarbiausių būdų pažinti mokinį – stebėti jį įvairiose mokyklos situacijose, nes skirtingos aplinkybės atskleidžia skirtingus jo elgesio ir emocijų aspektus.

Pamokos pradžia. Pamokos pradžia gali parodyti, kaip mokinys pereina iš vienos veiklos į kitą. Kai kurie mokiniai greitai įsitraukia į darbą, o kitiems reikia daugiau laiko nusiraminti ar pasiruošti.

Pavyzdys:
Mokinys nuolat vėluoja pradėti darbą. Paaiškėja, kad jam sunku iš karto pereiti nuo triukšmingos pertraukos prie susikaupimo. Mokytojas pasiūlo trumpą „ramybės minutę“ pamokos pradžioje.

Naujos užduoties pristatymas. Kai kuriems mokiniams naujos užduotys kelia nerimą, ypač jei jos pateikiamos tik žodžiu.

Pavyzdys:
Mokinys sutrinka išgirdęs sudėtingą instrukciją. Kai užduotis pateikiama ir raštu arba pavyzdžiu lentoje, jis ją atlieka sėkmingai.

Grupinis darbas. Grupinis darbas padeda suprasti mokinio socialinius įgūdžius.

Pavyzdys:
Mokinys vengia dirbti grupėje, nes bijo suklysti. Mokytojas leidžia jam pradžioje dirbti poroje su ramesniu klasės draugu.

Pertraukos. Pertraukos dažnai atskleidžia socialinius santykius ir emocinę savijautą.

Pavyzdys:
Mokinys per pertraukas lieka vienas koridoriuje. Pokalbio metu paaiškėja, kad triukšmingas kiemas jam kelia nerimą.

Netikėti pokyčiai. Pokyčiai – pavyzdžiui, pamokos tvarkaraščio pakeitimas – gali būti svarbus indikatorius.

Pavyzdys:
Pakeitus pamokos planą mokinys pradeda nerimauti. Kai mokytojas iš anksto paaiškina pokyčius ir užrašo dienos planą lentoje, mokinys jaučiasi saugiau.

Vertinimo situacijos. Vertinimas dažnai sukelia stiprias emocijas.

Pavyzdys:
Mokinys labai nusivilia gavęs pastabą. Mokytojas pradeda naudoti principą „pirmiausia stiprybė – tada patarimas“.

Metodika, kuri gimsta realioje situacijoje

Praktikoje pedagogai dažnai kuria sprendimus remdamiesi savo stebėjimais.

Pavyzdžiui:

• mokiniui leidžiama pasirinkti darbo vietą klasėje;
• užduotis pateikiama keliais būdais – žodžiu, raštu ir vizualiai;
• suteikiama galimybė trumpam pajudėti;
• naudojamas dienos veiklų planas;
• sudaromos galimybės dirbti mažesnėse grupėse.

Tokie sprendimai dažnai atsiranda ne iš teorinių vadovėlių, o iš praktinio darbo su konkrečiu mokiniu.

Komandinis darbas mokykloje

Svarbu, kad mokinio pažinimas būtų bendras mokyklos specialistų procesas. Mokytojai, socialiniai pedagogai, psichologai, specialieji pedagogai ir tėvai dažnai mato skirtingas mokinio elgesio puses. Dalijantis pastebėjimais galima geriau suprasti mokinio poreikius ir sukurti nuoseklią pagalbos sistemą.

Nuolatinė paieška – profesionalumo dalis

Darbas su specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniais dažnai reikalauja lankstumo ir kūrybiškumo. Pedagogas turi nuolat stebėti, reflektuoti ir pritaikyti metodus. Todėl metodika kartais keičiasi kiekvieną dieną, kiekvieną pamoką ar net kiekvieną situaciją mokykloje. Tai nėra klaida ar nekompetencijos požymis – priešingai, tai rodo aukštą pedagoginį profesionalumą ir jautrumą mokinio poreikiams.

Pabaigai

Teorinės žinios, moksliniai tyrimai ir specialistų rekomendacijos yra svarbus pagrindas. Tačiau tikrasis darbas su specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniu vyksta gyvoje mokyklos aplinkoje, kur pedagogas kasdien pažįsta mokinį ir ieško veiksmingiausių būdų jam padėti.

Tokioje aplinkoje metodika nėra statiška – ji kuriama kartu su mokiniu, jo mokymosi tempu ir jo patirtimis.

Literatūra ir moksliniai šaltiniai

• Immordino-Yang, M. H. (2016). Emotions, Learning, and the Brain. W. W. Norton & Company.
• Rose, D., & Meyer, A. (2002). Teaching Every Student in the Digital Age: Universal Design for Learning. ASCD.
• Tomlinson, C. A. (2017). How to Differentiate Instruction in Academically Diverse Classrooms. ASCD.
• Siegel, D. J. (2012). The Developing Mind. Guilford Press.
• Hattie, J. (2018). Visible Learning: A Synthesis of Over 800 Meta-Analyses Relating to Achievement. Routledge.
• Shonkoff, J. P., & Phillips, D. (2000). From Neurons to Neighborhoods: The Science of Early Childhood Development. National Academy Press.
• OECD (2019). Education for Inclusive Societies.